Meile (Jurate ir Kastytis)

Ir buvo jis, ir buvo ji,
Ir buvo meilė nuostabi,
Ir degė ji karšta ugnim,
Atrodė nieks neužgesins.

Jis laikė ją savam glėby
Žvaigždėm nuklotoje nakty:
Kokia gi buvo ji graži,
Kaip šilkas - švelnesnė nei švelni.

Tarp gintaro aukštų pilių
Tai buvo meilė jų dviejų.
Laikyk, bučiuok karštai karštai
Ir jusk tą aistrą amžinai.

Raudonu vynu ir krauju 
Aptaškyta meilė jų.
Negrąžins jau niekas tų 
Dviejų sudužusių širdžių.

Tai buvo verta nuodėmės,
Nebesulaukt kitos nakties -
Pamilo ją jisai karštai,
Tai buvo meilė, tai jinai.

Ji dovanojo jam save,
Deja tai buvo nevalia,
Bet širdys plakė vis dažniau
Ir meilė degė vis karščiau.

Raudonu vynu ir krauju 
Aptaškyta meilė jų.
Negrąžins jau niekas tų 
Dviejų sudužusių širdžių.

Kraujas iš akių, ugnis iš širdies,
Akmenys ant krutinės -
Žemyn,
Į dugną, į jūrą gilią:
Jausmai nutolsta ir muzika tyla.
Kas sakė meilę užgesins?

Skendo skendo ašara,
Kai meilė kaip žvaigždė
Nukritusi į jūrą,
Geso žodžiai paskutiniai.

Meilė juos sujungė, meilė juos pražudė,
Kai ranka paleido ranką
Daugiau nieko, tik istorija
Apie meilę gražią.

Raudonu vynu ir krauju 
Aptaškyta meilė jų.
Negrąžins jau niekas tų 
Dviejų sudužusių širdžių.

Ir buvo jis, ir buvo ji,
Ir buvo meilė nuostabi...